Literatūra

Literatūra > Renesansas

Mažvydas

Martynas Mažvydas (Martynas Mažvydas Vaitkūnas, Martinus Mosvidius, Mossuidius, apie 1510–1563) – lietuviškosios raštijos pradininkas, pirmosios lietuviškos knygos autorius. Mažvydas gimė Vakarų Žemaitijoje (spėjama, Švėkšnos, Žemaičių Naumiesčio ar Gardamo apylinkėse). Buvo nekilmingas arba kilęs iš smulkiųjų bajorų, jo pusbrolis iš motinos pusės Baltramiejus Vilentas po Mažvydo mirties užbaigė kai kuriuos pradėtus Mažvydo rašto darbus. Pirmosios lietuviškos knygos autoriaus pradinio lavinimosi aplinkybės nežinomos. Tikslesnių duomenų stokojama ir apie Mažvydo dalyvavimą pirmosios Lietuvos pasaulietinės evangeliškas idėjas skelbusios kolegijos veikloje. Šią kolegiją 1541 m. pavasarį Vilniuje įsteigė Abraomas Kulvietis. 1546 m. birželio 8 d. Prūsijos kunigaikštis Albrechtas laišku kreipėsi į Mažvydą, vadindamas jį mokytu (eruditus), ir pakvietė atvykti į Karaliaučių. Tai patvirtina, kad Mažvydas jau tada dalyvavo Lietuvoje tuo metu draudžiamame Reformacijos judėjime ir laikėsi evangeliškų (protestantiškų) pažiūrų, už kurias buvo numatytos griežtos bausmės. Manytina, jog vieną iš savo laiškų Karaliaučiaus universiteto rektoriui (1548) jis lotyniškai pasirašė protomartyr („pirmasis kankinys“) dėl to, kad Vilniuje buvo nukentėjęs dėl reformacinės veiklos. 1546 m. rugpjūtį Mažvydas įstojo į liuteronišką Karaliaučiaus universitetą ir jau 1548 m. balandį jam buvo suteiktas bakalauro laipsnis. 1549 m. Mažvydas gavo paskyrimą kunigauti lietuviškoje Rytų Prūsijos Ragainės parapijoje. Čia pradėjo aktyvią visą likusį gyvenimą trukusią liuteronų kunigo veiklą, vedė buvusio Ragainės kunigo dukterį Benigną Lauterštern, rūpinosi išlaikyti visą mirusio kunigo šeimą. 1554 m. buvo paskirtas Ragainės apskrities arkidiakonu. Mažvydas mirė Ragainėje 1563 m. gegužės 31 d. Buvo palaidotas savo bažnyčioje, kurioje kunigavo keturiolika metų.
Dar iki kelionės į Karaliaučių Mažvydas gerai mokėjo lietuvių, lenkų ir lotynų kalbas, gyvendamas Prūsijoje išmoko vokiečių kalbą. Išliko 13 Mažvydo lotynų kalba 1548–1560 m. rašytų laiškų, iš kurių 12 buvo parašyti kunigaujant Ragainėje ir adresuoti Prūsijos kunigaikščiui Albrechtui. Šiuose laiškuose Mažvydas išsamiai nušvietė tuometę religinę parapijos situaciją, menką lietuvių religinį išprusimą, aprašė savo pastangas skatinant juos lankyti bažnyčią ir supažindinant su krikščionybės tiesomis. Parapijiečių švietimą ir krikščioniškųjų tiesų platinimą, kaimiečių atitraukimą nuo pagoniškais vadinamų liaudies kultūros papročių Mažvydas laikė pagrindine savo misija, kurią stropiai vykdė. Kunigo darbą suprato kaip pašaukimą, už kurio įgyvendinimą jautėsi atsakingas Dievui. Biblijoje minimą dvasios miegą Mažvydas laikė viena didžiausių nuodėmių. „Kadangi didžiulis grasinimas apsnūdusiems ar apsileidusiems sielų ganytojams aiškiai išreikštas pranašo Ezekielio raštuose posakiu ‚O jo kraujo pareikalausiu iš tavo rankos‘, mano širdį ir protą apima baimė ir skatina mane uoliai atlikti savo pareigas: juk aš pirmiausia Dangaus tėvo – Dievo, o paskui ir tavo šviesiosios aukštybės pašaukimu ir malone esu pastatytas tarp daugelio ganytojų“, – rašė viename iš laiškų kunigaikščiui Albrechtui. Mažvydas kunigaikščiui siūlė nustatyti kaimų ir parapijiečių vizitavimo tvarką, egzaminavimą iš katekizmo tiesų, privalomą Bažnyčios lankymą sekmadieniais, tobulinti pradinį švietimą. Mažvydas priklauso pirmajai Lietuvos evangelikų kartai, kurios viena pagrindinių kultūrinių misijų buvo lietuviškos raštijos kūrimas ir pirmųjų spausdintų knygų lietuvių kalba rengimas. Ši karta buvo įsitikinusi, kad tikėjimas neįmanomas be skaitymo ir tikėjimo tiesų pažinimo. Lituanistinius darbus dar iki Mažvydo buvo pradėję pirmieji lietuvių religiniai pabėgėliai Prūsijoje Abraomas Kulvietis ir Stanislovas Rapolionis. Gyvendamas Prūsijoje Mažvydas parengė ir išleido pirmas penkias lietuviškas knygas, tačiau nemažą jų tekstų dalį ruošė ir kiti Mažvydo bendradarbiai. Kartu su Mažvydu jiems buvo lemta tapti lietuvių raidyno, rašybos ir visos rašytinės lietuvių kalbos tradicijos kūrėjais.
Pirmoji lietuviška knyga – 1547 m. Karaliaučiuje išspausdintas Katekizmas (Katechizmuso prasti žodžiai) – išleista anonimiškai, tačiau lietuviškos prakalbos 3–19 eilutėse akrostichu užrašyti Mažvydo vardas ir pavardė. Knygą sudaro lotyniška ir lietuviška prakalbos, trumpas elementorius, katekizmas ir 11 giesmių rinkinėlis. Katekizme ir kituose pirmosios knygos tekstuose skelbiamos bendrosios protestantizmo ir svarbiausios liuteronizmo idėjos: žmogaus nuteisinimo per tikėjimą malonė, būtinas ryšys tarp tikrojo tikėjimo ir Šventojo Rašto pažinimo, du (Krikšto ir Eucharistijos) Sakramentai – pagrindiniai teisingos Bažnyčios požymiai ir kt. Katekizmas buvo vadinamojo mažojo katekizmo tipo leidinys, skirtas religiją mažiau išmanantiems žmonėms ir vaikams, tačiau jo eiliuota lietuviška prakalba („Knygelės pačios bylo lietuvinykump ir žemaičiump“) turėjo visuotinių užmojų kreipiantis į visą lietuvių tautą ne tik Prūsijoje, bet ir LDK. Prakalboje lietuviškos knygos atsiradimas ir žodžio skelbimas tautine kalba iškeltas kaip išskirtinis istorinis reiškinys ir prilygintas pagrindinei krikščioniškojo mokymo tiesai – išganymui. Mažvydas ryšį tarp spausdinto žodžio ir Dievo pažado išganyti žmoniją pabrėžė ir žodine paralele, išryškinta eiliuotoje prakalboje: žadis – žadėjimas. Katekizme Mažvydas ne sykį kreipėsi į vaikus („bernelius“) ir visų pirma su jais siejo lavinimo perspektyvas.
Katekizmą sudaro originalūs ir verstiniai tekstai. Originalios yra prakalbos, dedikacijos ir kai kurie kiti knygos intarpai. Elementorius rengtas pagal lotynišką Georgo Sauromano elementorių (1529), katekizmas – derinant du lenkiškų šaltinių vertimus: pirmuosius lenkų liuteronų katekizmus, Karaliaučiuje parengtus Jano Seklucjano (1545) ir Jano Maleckio (1546). Šiuose nebuvo „Urėdų“ (moralinių pamokymų įvairiems visuomenės luomams) dalies, kurią Mažvydas išvertė iš lotyniškojo Jodoko Vilichijaus katekizmo (1542). Giesmės (tarp jų dvi biblinės psalmės) buvo verstos iš lenkų (1547 m. Seklucjano giesmyno), lotynų ir vokiečių kalbų, viena jų, spėjama, yra originali. Katekizmas galėjo būti išleistas 200–300 egzempliorių tiražu, šiuo metu pasaulyje žinomi tik du išlikę egzemplioriai, saugomi Vilniaus ir Torunės (Lenkija) universitetų bibliotekose.
Antroji Mažvydo parengta knyga Giesmė šv. Ambraziejaus bei Augustino (1549) buvo mažas trijų velykinių giesmių su gaidomis rinkinėlis, dedikuotas Ragainės apskrities viršininkui Sebastijonui Perbantui. 1559 m. Mažvydas išleido pirmąją lietuvišką agendą – krikšto apeigų knygą Forma krikštymo, verstą iš Prūsijoje patvirtintos vokiškos agendos Kirchenordnung (1558). Didžiausias Mažvydo literatūrinis darbas pirmasis lietuviškas giesmynas Giesmės krikščioniškos buvo išleistas jau po jo mirties. Giesmyną baigė rengti Baltramiejus Vilentas ir išleido jį dviem atskiromis knygomis: vienoje (1566) buvo sudėtos pirmojo bažnytinio pusmečio giesmės pradedant advento giesmėmis, kitoje (1570) – antrojo pusmečio giedojimui skirti tekstai, pradedant velykinėmis giesmėmis. Iš viso abiejuose giesmynuose buvo pateikta daugiau kaip 100 giesmių ir apie 30 biblinių psalmių. Tekstai buvo rengti didelio žmonių kolektyvo, kaip vertėjai arba autoriai giesmyne nurodyti 13 žmonių (tarp jų Abraomas Kulvietis, Stanislovas Rapolionis, Jurgis Zablockis, Mikalojus Blotnas ir kt.). Giesmės ir psalmės buvo verstos iš lotynų, vokiečių ir lenkų kalbų, nedidelė jų dalis originalios. Giesmyno tekstai grupuojami bažnytinių metų principu. Klasikinių įvairių laikotarpių Viduramžių himnų vertimai giesmyne derinami su naujosiomis liuteronų (Martyno Liuterio ir kt.) giesmėmis. Giesmynas vertingas ir kaip lietuvių muzikinės kultūros paminklas.
Mažvydas buvo parengęs ir pirmą lietuvišką maldynėlį Parafrazis, permanytina poteriaus malda, kuriame aiškino maldą „Tėve mūsų“. Jį 1589 m. paskelbė Jonas Bretkūnas.
Katekizme išspausdinta eiliuota lietuviška prakalba „Broliai, seserys“ laikoma ir pirmuoju lietuvišku eilėraščiu, parašytu sintaksine-intonacine eilėdara. Prakalba sukurta kaip iškilus kreipimasis į lietuvius (brolius, seseris), panaudojant kai kurias tradicines klasikinės retorikos ir kompozicijos priemones: personifikaciją (į lietuvius kreipiasi pati knyga), akrostichą, tiesioginę apibendrinto personažo, iliustruojančio užsispyrusį lietuvių valstietį, kalbą, paties autoriaus kreipimąsi į tautą, kviečiant mesti senuosius stabmeldiškus įpročius ir atrasti žodžio ir knygos šviesą.

Dainora Pociūtė-Abukevičienė

Literatūra

Mažvydas

Ar žinote, kad...